Gandingos piliakalnis

Gandinga priklauso seniausiam Lietuvos gyvenviečių tinklui, kuris formavosi dar valstybingumo susidarymo išvakarėse kaip gentinių susivienijimų centrų sistema, turinti ryškią gynybinę funkciją. Juosiama giliai įsirėžusių Babrungo slėnio kilpų, Gandinga praeityje garsėjo patogia gynybine padėtimi. Deja, rašytiniai šaltiniai apie tai labai skurdūs. Piliakalnyje stovėjo 1253m. balandžio 5 d. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo Heinricho rašte dėl pietinių kuršių žemių dalybų minima Gondingos pilis. Gandingos kūrimosi pradmenys, kaip ir vietovardžio kilmė, glaudžiai susiję su žemaičių etnogeneze ir kadaise čia gyvenusiais kuršiais. Tai liudija legendų gausa ir paplitę mitologiniai įvaizdžiai. Mitologiškai reikšminga yra ir paini Gandingos vandenų struktūra, kilpomis išraizgyta tarp sudėtingų paviršiaus formų. Kada įsikūrė pirmoji pilis, galima pasakyti tik apytikriai. Gandingos įtvirtinimų pradžia yra vėlyvesnė negu kai kurių ankstyvųjų nedidelių ir menkai stiprintų piliakalnių apylinkėje. Tačiau tarp didesnių sustiprėjusių genčių įrengtų piliakalnių su medžio ir žemės įtvirtinimų perimetrinėmis pilaitėmis, Gandingą galime laikyti viena ankstesnių. Intensyvėjantys prekybos mainai bei kariniai konfliktai lėmė ankstyvas valstybingumo užuomazgas kuršių žemėse. Per daugelį šimtmečių trukusias kovas Žemaitijoje susiformavo bene tankiausias gynybinių įrenginių tinklas, kurio viena grandžių buvo medinė Gandingos pilis. Šiandien iš archeologinių radinių galima spręsti, kad Gandingos pilis buvo sunkiai prieinama, ir tik iš vakarų pusės. * 

* http://lt.wikipedia.org/wiki/Gandingos_piliakalnis