Padavimai apie Platelių ežerą [Balandžio 17, 2011]

Platelių ežero atsiradimas

Senų senovėje Platelių ežeras esą parėjęs kartu su žuvimis ir vėžiais debesies pavidalu. Šis debesis slinkęs nuo Darbėnų per Salantus ir Notėnus. Slinkdamas padange, jis išmetęs ant žemės daugybę žuvų, kuriomis gyventojai ilgą laiką maitinęsi. Iki to laiko tas ežeras buvęs Darbėnų apylinkėje. Dabar buvusio ežero vietoje ten esanti vien baigianti išdžiūti pelkė.

Toje vietoje, kur dabar tyvuliuojąs Platelių ežeras, per daubos vidurį tekėjusi upė. Paupyje buvusios geros pievos, derlinga žemė, o kitur - didelės ir nepraeinamos pelkės. Apie Pilę buvęs išsistatęs kaimas ar miestas. Balos buvusios priaugusios krūmokšnių. Kai ežeras „parėjęs”, po vandeniu likusi beveik visi gyventojai. Tie žmonės, kurie išsigelbėjo, ežero pakrantėje įsikūrė naują gyvenvietę, o senąją jiems beprimindavo tik saloje buvusios bažnyčios bokštai.

Požeminiai urvai

Anot padavimų, Platelių ežeras požeminiais urvais susisiekia su visais savo aplinkiniais ežeriukais. Yra pasakojama, kad senoliai į Lesčio ežerėlį buvo paleidę grandinėle apžieduotą raudą. Po keletos metų žvejai ją sugavę Platelių ežere. Yra pasakojimų ir apie tai, kad kiti ežerėliai taip pat su Platelių ežeru sujungti.

Užburti turtai

Pilies saloje yra požeminiai koridoriai. Jie prikrauti įvairiausių brangenybių: aukso, sidabro, geriausių svaiginamųjų gėrimų, ginklų ir kt. Visa tai užburta. Turtus saugo dvasios. Sunku šiuos požemius surasti, bet dar sunkiau prie tų turtų prisikasti, nes turtų ieškotojams čia pradeda vaidentis, vaiduokliai kastuvus į ežerą išsvaido, o jei ir tai atklydėlių neišgąsdina, pakyla didelis viesulas ir nubloškia turtų ieškotojus į ežero pakratę. Pilies požemių pradžią esą saugo pats Pilės ponaitis, o toliau - numirėlių karstai guli ir čia jau kelią saugo jų dvasios. Toliau jau ir vilkai staugia, didžiausios gyvatės rangosi.

J. Mickevičiaus nuomone, „Pilėj užburtus turtus reikia suprasti alegoriškai. Senovėje laisva buvo Lietuva, aukšta tos pilies laisvė. Pikti Lietuvos priešai pavergė jos laisvę, o pati tautos nepriklausomybės idėja buvo paslėpta tamsiuose urvuose. Tauta, nebetekusi laisvės, ją laikė didžiausiu turtu. Vilkai - tai senovės žemaičių didvyriai, kurie tų žvėrių drąsa kovėsi su tėvynės priešais. Gyvatės - tai likučiai, nuotrupos iš senovės lietuvių mitologijos.”

***
Padavimai sako, kad Pilės sala buvusi švedų karalienės Kotrynos (Katarinos) sostapilis. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Augusto sesuo (Zigmanto I duktė) buvo ištekėjusi už švedų karaliaus Jono III iš Vazų giminės. Jonas III vedė Kotryną, dar būdamas Suomijos kunigaikštis. Vėliau jį suėmė jo paties brolis. Kalėjime Kotrynai gimė Zigmantas, kuris vėliau buvo išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi. 1587-1632 metais jis buvo Lenkijos karalius. Po tėvo mirties dėl Švedijos sosto Zigmantas III kovojo su savo dėde. Šios kovos atsispindi ir Platelių apylinkėse užrašytuose padavimuose.

Pasakojama, kad Platelių ežero saloje labai gražiuose rūmuose apsigyvenusi švedų karalienė Kotryna. Ji garbinusi prigimtį ir buvusi garsi savo laikų kerėtoja. Tuo pačiu ji buvusi ir labai žiauri. Per pietus grojant orkestrui Kotrynos akivaizdoje tarnai žudę nusikaltėlius. Karalienė Kotryna savo baltu žirgu pakildavusi į orą, plaukdavusi per vandenį, o kilus pavojui nematomai stebuklingu būdu pasprukdavusi nuo priešų. Vieną kartą į kraštą atėję sunkūs laikai. Šalį užpuolę barzdoti, raguoti, šarvoti, žiaurūs švedai, karalienės Kotrynos priešai. Karo negandos pasiekę ir Platelius - švedai apgulę miestelį. Valdovės kariuomenė buvusi sumušta. Kariuomenės likučiai pasislėpę Pilės saloje ir ėmę apšaudyti prie Pilės besiartinančius švedus. Švedai pasinaudojo ežero pakraštyje, prie Veršio salos, esančio miško priedanga, iškasė gilų, platų griovį, kuriuo prie Veršio salos prisiartino kartu su artilerija ir patrankomis.

Tada jie pastatė patrankas paežerėje, nukreipė jas į Pilę ir pradėjo bombarduoti Pilės įtvirtinimus ir karalienės Kotrynos rūmus. Patrankų griaudėjimas kaskart vis didėjęs. Į Pilę kulkos, sviediniai skridę tiesiog debesiu ir jie suardę Pilės įtvirtinimo punktus. Kotryna, pamačiusi, kad jos kariuomenė yra visiškai sumušta, kad ji pati gali žūti, pasiėmė kardą, kalaviją, sėdo ant balto žirgo, kitą pasiėmė atsargai ir nuplaukė į kitą ežero kraštą, Plokštinės miško pusėn, nes ten nebuvo švedų sargybos. Ilgai žirgas plaukęs, o švedai į ją iš patrankų šaudę. Pagaliau viens patrankos paleistas sviedinys pataikė į karalienės Kotrynos žirgą, ir šis pradėjęs skęsti. Kotryna greitai peršokusi ant kito žirgo ir plaukusi tolyn, tačiau antrasis žirgas greitai pavargęs, Juodupės žiotyse jo kojos susipynusios mauruose ir žirgas paniręs į vandenį. Karalienė Kotryna vis dėlto krantą pasiekusi ir pasislėpusi Plokštinėje. Tuo metu švedai įsiveržę į Pilę ir visiškai sunaikinę karalienės rūmus. Po keletos dienų švedai karalienę Kotryną suradę Plokštinės miške. Sėdėjusi ji po kadagiu ir iš baimės visa drebėjusi. Švedų kariai karalienę tuoj į gabalėlius kardais sukapoję ir į žemę užkasę. Bėgo dienos, metai, o niekas nežinojęs, kur dingusi karalienė. Ir tik po daugelio metų vienas senelis žmonėms apskelbęs, kad karalienės kūnas, aukso kardu sukapotas į gabalėlius, supiltas į aukso urną, gulįs po kadugiu. Sakoma, kad tas, kas tą kadagį išraus, aukso kalaviją gaus. Daug jaunikaičių meiliję to kalavijo, bet nė vienas neįstengęs to kadagio ištempti: kalavijo ieškotojas staiga susirgdavęs ir numirdavęs.

***
Dar kitas padavimas sako, kad Pilės saloje gyvenusi karalienė Bona. Kai švedai užpuolę Platelių ežero pilį, ji sėdusi ant žirgo ir ėmusi plaukti per ežerą į šiaurę. Netoli Kumelkaktės pusiasalio švedai pastebėję į krantą pūškuojantį arklį. Čia jie tuoj tą arklį ir ant jo plaukusią karalienę nušovę. Bona kartu su arkliu toje vietoje ir nuskendusi. Nuo to laiko šis ežero pusiasalis vadinamas Kumelkakte.

***
Plateliuose užrašyti padavimai pasakoja, kad karalienės Bonos pavaldiniai Pilėje gyvenę labai prabangiai ir palaidai. Tuo laiku, atseit, valdininkų žmonoms būdavo leidžiama turėti net po 7 vyrus.

Pagal Žemaitijos kultūros bendrijos redakciją.